Nors kasmet masė jaunuolių stoja mokytis į vadinamąsias perspektyvias specialybes, bet darbo rinka ir jos rodikliai rodo, kad iš tiesų yra dar labai daug nesusipratimo tarp studijų ir profesijų poreikių. Jaunuoliai plūsta į specialybes, kurių vėliau neprireikia darbo rinkai, o tuo metu labiausiai trūkstami darbuotojai mažai kur ruošiami.
Profesinio ugdymo stoka ir nuvertinimas
Galima jau iš vidurinės laikų prisiminti tokio tipo ugdymą, kada daugybės žinių įsisavinimas laikomas pagirtinu, o vadinamieji darbai sulaukia mažiau pagyrimų. Moksleiviai, kurie galiausiai gerais pažymiais baigę mokyklą stoją mokytis į universitetus, iškeliami ant pjedestalo. Tuo tarpu tie, kurie su savo žemesniais balais stoja galbūt į profesines mokyklas ar kolegijas, ruošiančias konkrečius amatus, nuvertinami ir pažeminami. Tik kaip apsiverčia galiausiai piramidė – tie, kurie buvo laikomi prastesniais, dirba gerai apmokamus ir proto pastangų reikalaujančius darbus (stato namus, dirba statybose, būna šaltkalviais ir pan.), o tie, kas įstojo į vadybą ir teisę, nežino, ką toliau veikti nerasdami darbo.
Emigracija su amatu
Daug žmonių, reikalingos darbo jėgos, kuriasi sa gyvenimą svetur. Tie minėtieji ir trūkstami amatininkai yra reikalingi visame pasaulyje. Tad ne vienas jaunas žmogus prieš pradėdamas kažkur dirbti, pasiskaičiuoja, kur labiau apsimokės. Ar už 1000 eurų Lietuvoje, ar už 5000 eurų Norvegijoje. Patriotai neemigruoja, dirba čia net ir už mažus pinigus, tačiau galiausiai vis tiek labai daug žmonių, kurie gali dirbti statybose, moka amatus ir pan., vis tiek išvyksta į užsienį.
Populiarios specialybės ir nepopuliarus darbas
Vienas iš didžiausių paradoksų darbo paieškose ir rinkoje yra toks, kad vis dar yra labai daug jaunuolių, kurie iškart nori stoti į gerai skambančias specialybes, tokias kaip teisė arba verslo vadyba, o ten būdami ir nieko neišmokę galiausiai išvis nežino, ko griebtis. Diplomas lyg ir stalčiuje, bet ką su juo daryti – lyg ir neaišku. Tad pasidaro labai neaišku, kam išvis reikalinga tas mokslas, gal dėl bendro išsilavinimo. Tačiau kai į tokias specialybes stojama nekonkurencingose mokymo įstaigose, iš tiesų paruošiančiose gana silpnai, tuomet galima įsivaizduoti, kad yra ruošiama bedarbių armija. Tuo metu tokiose specialybėse kaip humanitariniai mokslai, filologija, socialiniai mokslai, istorija ir pan. ruošiami specialistai iš tiesų puikiai išmanantys tam tikrą sritį, tačiau deja jų didelės paklausos taip pat nėra, o už tokias specialybes ir darbai yra ne itin apmokami.